Nėra jokių garantijų ir niekas tau nepasakys ar per pirmas tokio neįprastai ilgo fizinio krūvio dienas sukant dviračio pedalus kalnuota trasa+aukštoje temperatūroje tavo kūnas atlaikys... šiandien jaučiu - adaptacija sėkminga ir kažkur giliai pasąmonėje įsižiebia vilties kibirkštėlė, kad šis beprotiškas sumanymas pasiekti pasaulio kraštą pavyks. Jau už Krokuvos pastebiu pamažu mažėjantį reljefo bangavimą, lauko temperatūra nebekyla į afrikietiškas aukštumas net vėjas palankios krypties. Vienintelis rūpestis - laiku pasirūpinti degalais, kad varikliukas nesustotų. Atmintyje išliko kelios ilgokos kelio atkarpos visiškoje vienumoje...nei žmonių nei automobilių...visas kelias tavo - patiko. Kiekvieną dieną kelyje sutinku bent keletą NC dalyvių, šįkart kaip niekad ilgai važiuoju nieko nesutikdamas, tik vakare prie eilinio sustojimo prie parduotuvės mane pasivijo dar nematytas dalyvis amerikiets (vienintelis renginyje) Kevinas. Kalba sukosi apie nakvynės vietą, artimiausias booking'o rastas viešbutis buvo 15km nuo trasos, jau buvau rezervavęs bet nepatvirtinės atvykim laiko. Kiek vėliau jis vėl mane paveja kai sustojęs prie sankryžos, jau tamsoje, mąstau sukti iš kelio link minėto viešbučio. Kevinas su šypsena lūpose sako "aš taip nedaryčiau"....ir aš taip nedarau, ok Kevinai - važiuoju katu su tavim.. Kevinas, neišlepęs amerikietis nakvynių vietą renkasi prie bažnyčių....įdomu...ir jis žino kas yra "Džiugas", mat vieną rytą jį pabudusį prie bažnytėlės juo pavaišino kunigas....... p.s. foto spragą užpildau linksmu NC dalyvio šveicaro Andras Regös nuotykiu geriamo vandens beieškant.